Raudonas klevas, pilkas uosis,
Geltoni pakelės beržai –
Kam pasakyt, kam pasiguosti,
Kad buvo vasaros mažai.

Voratinklių nudriskęs šilkas,
Šalna laukuos sidabrą lieja.
Ar besugrįš dar dienos šiltos
Kai pievoj žemuogės žydėjo?

Ar bitės dūzgesį išgirsiu
Ir gėlei šnabždant švelnų vėją?
Aš vis ilgėsiuos, nepamiršiu
Tos vasaros, kuri išėjo –

Lyg moters, kurios kūną lietęs
Išsaugau saldų atminimą.
... Rudens gėla, jos net nekvietus,
Ant mano metų slenksčio mina.