Vyriškėjant
įsminga juodas kardas į žemišką krūtinę
ir jau nebekvėpuojam – naktį tai nebūtina,
nes būtinas tik miegas – nemiegantys užkimsta
ir krenkšti laiko saujon tartum namų gegutės.
įkaltas lyg vinutė – mėnulis laiko dangų,
žiedėja sausos akys lyg ten lietaus nebūtų.
šalia dangaus laikiklio žvaigždelės susirango –
užmiega apsvaigintos tamsaus nakties deguto.
o skersgatvio lopšeliuos užmiega senos katės,
palikdamos žibėti įtarų savo žvilgsnį.
ir gal šiek tiek gėdingos elgetos vienatvės
nupirko mėnesiena, slenkanti patiltėmis.
išimk iš žemės kardą ir būki sau karalius –
nuraus skliaute aušra, sugrįš šviesos kareiviai.
nors viskas jau apverkta vien ašaromis Spalio,
valtelės negamink – tu pats gebi praeiti tai.