Žinai, broli vėjau:
Nemoku gyventi -
Iš tavęs pasimokius,
Negaliu išsemti
Dienų, kai jos lakstė
Tarp liepų šakų -
O medus, kaip žinia
Ir saldus ir lipnus,
Vis noris šaltinio
Vandens užsigerti
Nurimus ir akmeniui
Žodį ištarti - tai jis
Pirmą kartą mane
Bandė mokyt
Dabar tik, pavargus
Bandau tai suvokti.
Perkūnas pamokė-
Trenkiau aš žaibu,
Bet, broli, o vėjau
Tavęs nerandu,
Kai sopa, taip sopa
Prieš audrą- tyloj
Ir žvaigždės tik tyli
Toj mano gėloj...
O vėjau, tu švelniai
Mane bučiavai, bet
Metai prabėgo ir vėl
Sugrįžai, žiemos tu
Speiguotos lediniais
Delnais bandei
Apkabinti, o broli, atleisk
Gyvent nebemoku
Širdis juk viena -
O ji padalinta
Į tris puseles
Kas buvo, kas bus,
O dabar: negana!