Tiesa ne kartą užsimoja
Tai kuoka, tai akmenimis,
Atrodo – eini basom kojom
Tiesiog per duriančius vinis.

Tiesa nebūna vienaspalvė,
Nebūna ji juoda-balta.
Ir ne minkšta ji lyg pagalvė,
Ji ir ne riešutas – kieta.

Ji ne maža, lyg liliputas,
Ne milžinas ji – ne aukšta.
Ne lediniu ji vėju pučia
Ir nedega ugnim karšta.

Tiesa su prieskoniais visokiais –
Tik sako, kad karti, saldi.
Negali lakštute ji suokti
Ar dūžiais varpo nuaidėt.

Ji ne vanduo šaltinio tyro,
Jokiu būdu, – ne purvina.
Ne kaulu gerklėje ji styro.
Kažin, ar ji yra viena...

Tiesa, nors melo priešingybė,
Tačiau vis tiek trapi visa.
Tiesa dažniausiai neišgydo,
Bet susargdina – tai tiesa...