Tapę žmonėmiis
Kažkada,
Kai išbridom
Iš jūros,
Smėlio kopos
Užliejo akis
Ir į akmenį pirmą
Suguro
Išliūliuota
Gelmių paslaptis.
Neregėtas
Padangių žydrumas
Nepakėlė aukštyn,
Likom čia.
Dar ne paukščiai,
Bet jau nebe žuvys,
Tik smiltelės
Dulkėtam delne.