Išrėžėme vardus ant gluosnio,
Bet apsitraukė jie grubia žieve.
O man sunku tave paguosti,
Nes laiką jau patraukei į save.

Ir krantas, kur užaugo medis,
Taip smarkiai atitolo nuo vandens.
Linguoja vasaras numetęs
Tas gluosnis – priekaištas rudens.

Bandau įžvelgt bent vieną raidę –
Nors tiek – kadaise buvo juk brangu,
Bet žievės raukšlės susiraitę
Tik juokiasi iš mano pastangų.

Supykęs išsitraukiu peilį –
Dar kart bandau įbrėžti tuos žodžius.
Tačiau geležtė – ach, kaip gaila –
Pasimeta nulūžus po medžiu...