Kur bepažvelgsi - vis nauji parėdai:
Sodriai žali, žalsvi, geltoni.
Žvilgsnis į tolumas laukų nubėga,
O ten kita spalvų šėlionė.

Dosnus pavasaris, ką besakyti,
Tiktai mane vėjavaikis pamiršo,
Rūbai seni, dešimtmečiais adyti
Gilia rieve taip verčiasi į viršų.

Ten ievos žydi, čia klevai susprogę,
Laukinė obelis žiedus brandina,
Lyg rūko pataluos boluoja sodai,
Kaip dovana už ilgesį, laukimą.

Tegul seni draikysis rūbai
Ir puoš juos tik rasa nukritus,
Širdis, svarbiausia, nesugrubus -
Pavasario džiaugsmu nušvitus.

Vėl noris akimis aprėpti
Paletę gimstančių spalvų
Ir žemę bundančią  mylėti
Lig tolimiausių pakraščių.