Tu eini, eini, krenti,
Stovi eilėj, stumdaisi.
Kartais būna, kad kenti
Ir pavargęs skundiesi.

Arba liūdesys tamsus
Sielą tartum išgręžia,
Rodos, spjautum į visus –
Vyktum į Paryžių tu.

Bet blogiausiai, kai pana
Duoda skaudų antausį
Ir pasako – man gana –
Aš pas kitą kraustausi.

Ir tegul nulis lietus,
Vėjas neša debesis –
Apsiaunu ir vėl batus –
Negi save laidosi.

Juk nėra dviejų mirčių –
Vienas ir gyvenimas...
Ir vėl štormo aš geidžiu –
Jūroj – ne akvariume!