Buvau apstulbęs – angelas tą kartą nusileido,
Ir pašaukė mane vardu.
Šešėlis liūdesio pradingo man nuo veido –
Ar aš? Nejau nėra kitų vertų?.

Laikiau suspaudęs jį širdyj ir rankose,
Laikiau apglėbęs kiek galiu.
Kažkur nulijo žodžiais ir perkūnas trankėsi
Tegul... Lemties nenoriu pagirių.

Esu apgirtęs nuo jaukumo, silpna –
Pasaulis sukasi ratu, ratu...
Ir saulė – nors nėra – manyje sirpsta.
O ar tai saulė? Juk tai tu.

Tos rankos. Akys. Ir plaukų švelnumas,
Ir tiek daug žodžių ištartų, neištartų...
Ar tai diena? Naktis? Aplink lyg dūmuos –
Akimirkoj ir savyje paklydome kartu.

O gal kaip tik ištirpom amžinybėj
Ir nuplaukėme upėj be krantų.
Žinau tik tiek – jausmai tuomet sužibę
Man davė angelą – tai buvai tu.