Ant stalo krašto guli cigaretė.
Ją gaubia lempos spinduliai.
Iš šonų šaltas liūdesys ją liečia,
Netrukus liks tik pelenai.

Kol kas lai guli, nepridegsiu.
Gal kiek kvailoka, bet jaučiu,
Užsiliepsnojus karčiai cigaretei,
Neliks jokių tamsių minčių.

Stebiu aš ją šviesos užklotą,
Kaip stebi švyturį laivai.
Rytojus – tai audra vėjuota,
O cigaretė – tai sparnai.

Sparnai, kurie pakilus vėjui,
Nuneš mane kaskart aukščiau!
Jau prisidegsiu... Nepadėjo...
Tai kam aš po velnių rūkau?..