ūkanos paukštukai lesa mano vyzdį
ir žaizdom užanka vakaro akiratis –
taip ilgu ir šventa lyg link kranto iriant(is)
temstant nuskandintą ryto karalystę.
upė nusiplukdo metalinę spyną
ir nesusirinkę nuosėdų iš dugno
naują kontrabandą į rytojų plukdom,
nes pasienio ruožo čia nebūna, vyre.

čia nebūna taurių – buteliai, gertuvės
ir iš kąsnio duona – būna – kartais reikia
to, ko daug neturim, ko nieks nesuteikia,
tik vardan pilnatvės dedame į sumą.
želia tamsuma per visą skliauto tiesę
nukrenta ant voko miego parazitais,
nemigą it dozę leidžiam viens į kitą -
brinkstanti aušra įšvirkš į veną šviesą.

muitinėj paros sustabdo ryto siuntą,
vyre, dar naktis, dar tūkstantis pagundų.