Gyvenu aš mintim palikt šią ašarų pakalnę
Stipriems ir drąsiems, bet vis pritrūksta ryžto.
Juokinga! Jei rojus ten ar pragaro liepsna,
Tai laukti kam, kentėti kam kasdieną?

Praradus viltį gęsta norai, o svajos jau senai
Pamiršo kelią pas mane. Gal pasiklydo jos?!
Nematau nei miško samanų, žaliuojančių jo lapų,
Nebegirdžiu tylos, alsuojančios vaiskia gaiva.

Paliko liūdesys ir aidas klyksmo. Kraupaus,
Lyg motinos rauda, praradus taip augintą ir mylėtą.
Kam tai suprast? Kas mylėt mokėjo? Moka?
Neklausk, kiekvienas vis kita gaida sakys.

Ar gali būt, kad užsigys šita žaizda? Ji atvira.
Bijojau, nors žinojau... bėgau nuo tos minties.
Ji pasivijo. Įsikabino. Nepaleis. Kol nugalės...
Tai kam mylėt, jei šitaip reik kentėt? Kam!!!