Vos priešaušris išblukina nakties juodumą
Ir pilkšvoje erdvėj ryškėti ima medžių siluetai,
Ateina skardžiabalsių giesmininkų valanda,
Kai stebina sodria aistra
Į krūmo raizginį nutūpusi pilkų plunksnelių sauja.
Pavasaris, kaip talentingas chorvedys,
Priderina pradžias ir pabaigas garsių visuotinių akordų
Ir atskleidžia talentingiausius solistus.
Šį rytą nebestebino gegutė - lakštingalai paskirtas buvo benefisas.
Giesmėj užuomina, kad veriasi be girgždesio žiedynai,
Kad išrasojęs nuo visų geismų
Dosniu išmoko būti žemės grumstas.
Jis būtų snaudęs, jei ne giesmininkų valanda,
Tačiau dabar sueižės ir pažirs,
Pridengdamas iš sėklos sprūstantį gležnutį laibą daigą.
Blausus dangus nukrito į žalėjančias lankas
Ir smulkų lietų kaip valiūkiškai kutenančią glamonę
Uždėjo ant standžios kalvos krūties,
O iš orkestro viens po kito susidrovėjęs dingo balsas,
Kol nuo aistros miglojančiam ore teliko intymus smulkių lašelių čežesys.
Dabar kiekvieną prieblandą atgis į kraują besiveržiančios giesmės kerai
Ir baigsis geidulingas alpulys, kada lizduos ims suptis trapios strazdanotų kiaušinėlių dėtys.