Esi čia pat…
Esi visai šalia…
Jaučiu, kaip įkvėpi ir mintį vėl išleidi…
Nutilo muzka, ir vėl tamsa-
Kodėl tu man kalbėt neleidi?
Aš klausiu,
Argi Tu neišgirsti-
Nors vieno mano žodžio aido?
Tu nekalbi,
Tiktai savy esi
Ir nieko Tu vidun neįsileidi…

O man skaudu,
Verkiu…
Vėl kalbinu Tave prie laido
Kodėl gi Tu nesupranti
Tylaus verkimo veido?

Tu ištiesei manus sparnus
Ir leidai atsibust po ilgo miego…
Pabudinai senus jausmus,
O pats prie lango atsisėdai,
Ir langas tas- tarsi akmuo
Žiūri pro jį-
Ir nematyti nieko!
Šaukiu Tave, šaukiu
Neišgirsti…
Ir kaip gi Tau padėti?

Žiūrėk- juk vasara dar čia
Žaliuoja, žydi, dera…
Gandrai jau moko gandriukus,
Pakelk ir Tu išskleisk sparnus-
Ir pasiruoški skrydžiui!..
Juk skrist taip gera…