tolsta dienovidžiai
varva į patalus
tirpsta žiedadulkių
lengvos blakstienos

dar nenubudus diena
atsimerkia
kelia į dangų pirštus
baltos ievos

rytmečio lietūs
laša įširdį
gerias į kaulus
klausą pabudina

miega balandis
ir nieko negirdi
sparno kraštu
baltą tylą sujudinęs