Medžių šakos negrojo natų,
Saulė leidos raudonu taku.
Tuo taku Tu viena atėjai
Nepažinusi Meilės visai.

Tau parodžiau auštantį rytą,
Nutapytą šalnos gaivumu,
Melsvą vasaros dangų
Be pilkųjų rudens debesų.

Prie upelio nestosim, praeisim,
Godžiai gersim iš taurės aistrų
Ir glėby tvirtai surakinti,
Neišskirs mus daugybė audrų.

Bėgo dienos ir naktys, lyg burės,
Nešė laivą tolyn vis tolyn,
Kol į krantą apakę sudužom,
Liko mudviejų tik pažadai.

Saulė leidos raudona į jūrą,
Bangos veržės išgriauti uolas.
Lyg pušelė nuo vėjo siūbuosi,
Prisimindama laimės dienas.