Pavasaris jau išmatavo, išvaikščiojo visus laukus ir miškus. Kur ranka braukė, sužaliavo sužydėjo. Oras įšilo. Sugrįžo paukščiai iš šiltųjų kraštų. Paleido balsus į darbą.Taip ir norisi atbudusioje gamtoje ilgiau pabūti. Tuo labiau, kad gėlynų žemelė prašosi pajudinama, o ir daržovių sėkliukėms metas į dirvą. Po darbų malonu vakarais pasimėgauti žalumo grožiu ant suoliuko prie namo.
  Vakaras. Žemelė dar neatvėso. Skleidžia dienos sugertą šilumą. Krūmuose ima rypauti lakštingala. Tolumoje gegutė ima skaičiuoti metus.Virš miško saulė keistai pabalusi slysta vakarop.Prisiminiau, kaip senelis sakė, kad jei saulė leidžiasi pabalusi ir dar į debesį - lauk lietaus. Gal ir gerai. Jau žemelė vos paliesta dulka - prašosi ji pagirdoma. Oras bus gaivesnis, kai bus nuplautos dulkės..
   Susimąstęs žvelgiu į žemę. Ten išvystu daugybę skruzdėliukių. Jos laksto savo mažomis ir vikriomis kojytėmis. Matau, kaip didėja smėlio kauburėlis. Taip, tikrai bus lietaus. Skruzdėlės prieš lietų aukština namelius ir uždaro jų dureles. Slepia savo gyvenimą nuo lietaus. Gamta jaučia orų permainas. Jai nereikia jokių prognozių iš televizoriaus ekrano ar radijo eterio. Nėra blogas pramanas televizorius ir radijas, bet žmonėms nebereikia stebėt gamtos ir jie nebepastebi jos grožio.
   Ima temt stipriau. Atvėso oras. Laikas į lovą. Po darbų ir poilsio lauke miegojau labai kietai. Nubudau tik ryte nuo barbenimo į langą. Tai lietaus lašeliai sveikino su rytu. Senolių pastebėjimai neapgavo. Saulė ir skruzdėliukai išpranašavo lietų.