- Gerai, Pranuci,- perskaitęs dar vieną „Karietos“ atsiminimų puslapį, pagyrė Vidinis. Anksčiau taip neatsitikdavo, bet šį kartą būtent taip: Gerai. Rašyk. Ir negalvok, ką tai reiškia.
    Kilstelėjau akis ir mudviejų žvilgsniai susitiko.
    - Negalvok, - dar kartą pasiūlė, o balsas jo apniukęs. Senių gyvenime tokie dalykai nestebina. Kai jau ir lazda darosi nelengva, džiaugsmai atsitolina. Jeigu vienas kitas žvirbliukas atskrenda pastriksėti ir pačirkšti - jau įvykis. Todėl sakau, toks niaurokas akių susitikimas nestebino, tačiau kitais kartais įterpdavome kokį šypsnį – vis šviesiau.
    - Apie ką tu, Vidini? Sakai - „negalvok.“
    - Stebiuosi, kad taip suvešėjo atmintis. Po tiek metų, po ištikusios amnezijos, o prašau – skaitai ir atrodo, kad kaip vakar.
    - Ir todėl prašai, kad negalvočiau, kodėl taip.
    - Man toks atminties dosnumas nepatinka. Nemanyk, kad kalbu tik apie tavo atmintį. Apie savo irgi. Žinai, kaip miršta kalnų ereliai. Aukštai, aukštai pakyla, o iš ten nusitaiko į uolą ir...
    - Taip. Ir nukritę jau nebepakyla, - nutraukiau jį: - Geriau, ereli, būtų, jeigu uždaręs paskui save duris, išeitume prasivėdinti.
    - Gerai. Netrukdysiu.  Rašyk,- kone paliepė Vidinis ir neskubėdamas atgręžė man nugarą. Ji sulinkusi, išplatėjusi, atsikišusi, iššokusį į kuprą ir atrodė, kad kiaušinis, uždėtas ant jos, lengvai laikytųsi nenuridendamas.
    - Linkėjimai nuo Julijos - stabtelėjo duryse.
    - Nuo ko?
    - Nuo Julijos Sinkis. Sapnavau, kad buvome Druskininkuose. Prisiminė tave ir kelionę karieta.
    Išėjo, bet sieloje pasiliko sumaištis, nežinia, kažkokių pojūčių, vaizdu mišinys, o iš tylos kampelio šyptelėjo Virginijus Mičiulis. Jaunas, kaip TADA, kuomet Lietuvos radijo direktorius. Bet ir aš pasijutau kaip TADA, kuomet išvažiavau į pirmą kelionę.  Šį dvasinė būsena irgi sujuda kaip TADA ir pradeda gyvenimą, kaip TADA parašyta Vandos ir Broniaus Barauskų laiške: „ paukštis – į dangų, // žodis – į širdį“.  
  Na, taip, karieta, pasak Albinos Šiupienienės neišvaizdi, bet kartu, matyt, kažkuo patraukli. Žmonės į ją spokso, lydi ją, linki geros kelionės, netingi pasakyti geresnį žodį – suprantu, kad Vilniui ji teikia kad ir nedidelę, bet vis tik šventę. Tačiau ar tik Vilniui, jeigu dar nesuspėjus iš jo išvažiuoti, mus pavijo pirmasis uteniškių laiškas? Išgirdęs šią žinią, jau nemokėjau girdėti, ką kalba Virginijus Mičiulis, nemokėjau suprasti, kodėl nekantrauja Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Tie keli sakiniai, kuriuos  Lietuvos radijo vyriausiasis šefas Mičiulis perskaitė iš Baranauskų laiško, įkvėpė gerą jausmą ir labai rūpėjo greičiau perskaityti visą laišką. Neiškentęs tariau:
    - Atsiprašau, Virginijau, tačiau kol laiškas ne adresato rankose, manykim, kad paštas savo pareigos neatliko. Netrukdykime jam tai padaryti.
    - Ar manai, kad trukdau? Taip jau padaryta, kad mūsų įstaigose laiškus pirmiau perskaito pakelės žmonės, o ne adresatas. Atidengia, perskaito, antspaudu pažymi, užrašo gavimo datą. Tik nemanyk, kad aš taip sugalvojęs.
    - O ką daryti, kad taip nebūtų?
    - Man kitaip daryti nereikia. Kita vertus, nežinau, kodėl reikia verkti?
    - Verkti? Aš neverkiu.
    - Ne apie tave, - pasakė ir apsidairęs: - Tai – ką? Ar man reikės pėsčiam pareiti? Stabdykit karietą. Tprūūū!... Užsiplepėjau, kad jus kur! Tprūū! Lig Aušros Vartų atlingavau, - sukruto Virginijus, o atiduodamas Baranauskų iš Utenos laišką: - Nesuprantu, ko jie džiūgauja. Mano nuojauta tokia, kad netikiu karieta. Na, netikiu ir neklauskite, kodėl. Matyt, Dievas nenorės jos ilgai laikyti.
    - Ką apie tai galvoja Dievas, nežinau, bet Kazytė...
    - Gal manai, kad karietos sienos negirdi? – neleido užbaigti Virginijus Mičiulis. Ir beveik įsakmiai:- Stabdyk! Regis, viską padariau, ką galėjau. Net tavo raštą dėl naujos radijo  laidos suradau. Galbūt geriau, jog nebūčiau suradęs. Popieriai, o! jie gilesni už vandenis ir viską iškenčia, bet... Laikyk, gal kada primins ir mane, ir mano žodžius. Nemanyk, Pranuci, kad būti kvailiu lengva. Kartais sunkiau negu pagiriotis.  
    - Iš kur žinai?
    - Kaip nežinosi, jeigu mūsų žmonos iš tos pačios parapijos.  
    Sudėjęs rankų delnus, apspaudė juos pirštais ir tokį tvarinį iškėlė viršum galvos.
    - Sapnuokite, ponai. O kai pabusite iš sapno, neskubėkite atsistoti ant žemės,- nuoširdus buvo Virginijus, bet jo tokį apeiginį atsisveikinimą netikėtai sutrikdė Julija Sinkis.
    - Suprantu, kad geras tu žmogus, ponaiti, bet jie, taigi nei Tomas Vaisieta, nei Vidinis, nei vežėjas – nepabus. Jiems reikia Druskininkų. Bet jie manęs neklauso.
    - Mudu lyg pažįstami,- sukluso Virginijus.
    - Teko, ponaiti, bet paklausykite. Matote, kad atvažiavome prie Aušros Vartų. Tai ne tik vartai, bet ir koplyčia, ir tavo gyvenimo keliai, ir Dievas supyks, jeigu manęs neklausysite.
    - Negerai, jeigu Dievas supyktų, bet dar blogiau, jeigu supyktų „gyvenimo keliai“.
    Viena ranka Virginijus laikė karietos durų rankeną,  o į kitą jo ranką buvo įsikibusi Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Ir reikšmingai, įtikinamai:
    -Kambarys, kur mes Druskininkuose valgėme – dvidešimt aštuoni žmonės. Buvo šeši lietuviai, o visi kiti žydai. Tai jūs žinokit, kur jau žydas eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos  Druskininkus reikia garsinti taip, kad visi Amerikos lietuviai, visos senos ledi atvažiuotų ir atvežtų daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie gražūs tie pušynai. Ir tas ežeras.  Bet jie neateis, jeigu karietomis ieškosite širdies.
  - Taip, ponia, taip, - pritardamas Julijos nuomonei paklusniai linksėjo Virginijus, o man ir Tomui Vaisietai:- Girdi, vežėjau, girdi Tomai, ką jums sako ponia Julija Sinkis...
    - O sakau, jog žinau, kad kai yra dolerių, gali net ir Dievą nusipirkti. Net Ameriką. O širdis?  Pasakose ir karalaitės, ir karalaičiai visuomet gražūs, bet jie tik pasakose.  
    - Girdi, vežėjau? Girdi, Tomai? – nesiliovė klausti Virginijus.
    - Girdim, girdim, - kažkas atsakė už mus. O karietos durys atsidarė ir jau už jų išgirdome skaudų atodūsį:
    - O Dieve, o Aušros Vartai, padėkite jiems. Jie nežino, ką  daro...
    Atsidusau ir aš. Atrodo, Tomas Vaisieta su Vidiniu -  irgi, o žirgas neparagintas truktelėjo karietą ir netrukus iš Vilniaus senamiesčio išnirome  anapus  Aušros  Vartų.