Aš nemačiau kada žydėjo vyšnios,
Kaip obelys žydėjo nemačiau.
Kam tie pavasariai? Kad vėl sugrįžčiau
Ir vėl išeičiau. Tik karčiau...

Juk žiedlapiai galiausiai kris po kojom
Ir vasaros alpės sausu karščiu.
Žinau, sakysi, buvo tikras rojus,
Bet nebeliko. Puslapį verčiu...

Net išplėšiu, paleidžiu balandžiu.
O tavo mintys medum žaidžia...
Man reik grūdų sausų, brandžių.
Ir stringa mūsų sakiniai beraidžiai.
...........................................................

Tegul ruduo nesiskuta, suvilgo
Lietaus lašais akis. Ir šalnos žvilga.
Liečiu aš pirštais trapų šilką,
Jaučiu, tikrai jaučiu – širdis virpės, virpės...
Švelniai paglostysiu geltoną smilgą –
Pavasarių nebus – lai rudenys žydės.