Jei nebūtų paauglių amžius toks sudėtingas. Kad meilė nebūtų tokia sunki. Galvoje nesisuktų keisčiausios mintys. Kita vertus mano gyvenimas būtų daug nuobodesnis. O dabar... nesutarimai su mama. O dar tas Gabijos brolis Paulius...  Kiekvieną dieną svajoju, kad jis man pasakys ką nors gražus, ne vien „labas“.  Bet ir aš pati tokia nedrąsi. Vos jį pamačius nuraustu, o Gabija klausia kas atsitiko. Visada atsakau taip pat – užsisvajojau. Bet dabar ji jau įtarinėja ir klausia ar man patinka jos brolis. Aš vaidinu, jog tai man atrodo kvailas klausimas, bet viduje viskas užverda ir norisi pasakyti tiesą. Bet meluoju, nes nenoriu būti atstumta ir išjuokta. Geriau palauksiu ir pažiūrėsiu kaip viskas vyks toliau. Geriau sugrįžkime į dabartį. Dabar pamoka, per kurią svajoju sėdėdama šalia Aivaro, o jis mane bando sugrąžinti į realybę, bet jam sunkiai sekasi. Ups... į pagalbą atėjo mokytoja.
- Ugne, jei tu ateini į mokyklą tik pamiegot, tai kam išvis į ją eini? Juk ir taip tavo pažymiai nekokie. Matematikos vidurkis 4, 2. dar pora neigiamų ir neigiamas pažymys iš matematikos.
- Šiaip jūsų darbas mokinti mus, o ne moralus skaityt.
Kaip ir visada. Ką man padaryt jeigu matematika nesiseka. Aš jos visiškai nesuprantu. Kiti dalykai kaip per sviestą, bet matematika... nieko negaliu padėt. O dar Gabija sako, kad jai ji nesiseka. Išeina devyni, o nervuojasi ir sako mažas pažymys. Man svajot iki tokio. Bet baigiam apie mokslus. Kodėl gi nepasvajojus toliau. Ne. Pirmą kartą paklausysiu ką aiškina mokytoja.
Visiškas šnipštas. Visi tie iksai ir ygrikai ne man. Aivaras man beveik visą pamoką aiškino, bet man nė bum,  bum. Kad velniai tą matematiką trauktų. Mama mane visada kaltina, kad nesimokinu matiekos bet juk ne tai studijuosiu. Eikit po velnių gyvenimas sumautas. Ak, kad greičiau pamatyčiau Paulių... tada man visada pasitaiso nuotaika. Nors Gabija žiūri įtariai. Kai mudvi būname dviese aš būnu tylesnė, ramesnė. Vos tik kur nors netoli pasirodo Paulius aš pradedu krėst nesąmones, kvailiot, kad tik jis atkreiptų dėmesį į mane. Nevisad pavyksta, bet nors pamėginu.
Pagaliau grįžtu namo. Manęs laukia pietūs. Aš tokia alkana, nes mokykloje ir vėl nepavalgiau per Algirdą ir Simą. Jie tokie įkyrūs. Net papietaut neleidžia. Vis iškrečia ką nors. Vakar viską iš mano kuprinės išmetė ant grindų. Laimė tenai nebuvo paketų ar ko nors panašaus, nes jie mane būtų užjuokę. Kaip jų nekenčiu.
Teisybę mama ryte sakė – koks rytas, tokia ir diena. Ryte nesisekė. Neradau švarių kelnių. Teko eiti su nešvariomis (laimė, niekas nepastebėjo), išsikrovė telefonas. Klaikiau negalėjo būti.  O kur dar mokykla. Geriau patylėsiu. Greičiau baigčiau aštuntą klasę ir galėčiau eit į kitą mokyklą (pas mus mokykloje tik aštuonios klasės). Nereikėtų kęsti kvailų mažių riksmų... bet pakol kas tik  balandis, taigi dar teks pakentėti du mėnesius (mokslo metai baigsis tik birželio pabaigoje). Gana apie mokyklą. Kaip tik šiuo momentu pro mano namo langus pralėkė Paulius. Kažkur skubėjo.  O aš kaip nevykėlė vėpsojau per langą. Žinoma mane pastebėjo. Ir keistai pasižiūrėjo. O aš iš to kvailumo sugebėjau nusiversti nuo palangės.  Bekrisdama susimušiau koją ir liko tikrai klaiki mėlynė. Niekis. Iki vestuvių užgis...
Negi aš taip beprotiškai įsimylėjus Paulių?
Man galas. Gabija sužinojo, kad man labai patinka Paulius. Tikiuosi neišpliurps jam. Bet su ja nejuokai, paslapčių jie niekada neišlaiko ilgai. Tikra pleputė. Jei pasakai ką nors ir paprašai, kad nesakytų, tai neiškentus visiems ir pasako.
Nekenčiu. Nekenčiu. Kaip tetai galėjo šauti mane pasiimti pas ją į Klaipėdą. Išgrūsti į miestą, butą daugiabutyje, aštuntam aukšte. Toli nuo namų ir draugų ir Gabijos. Nors ji ir pleputė, bet tikrai gera draugė. Be to Gabija man padovanojo tikrai gražų pakabutį su Jin ir Jan ženklu. Man ant kaklo jis atrodo puikiai. Mama net nepasvarčius sutiko išleisti mane. Savo vienturtę dukrelę. Kartais ji tokia nenuspėjama. Aš uždusiu tam bute, negana to, kad tenai nieko nepažįstu ir visiškai nesiorientuoju. Klaiku. Laimė tik tokia, kad teta turi dukrą (ji mano pusseserė, kurios nepažįstu).
Sėdžiu autobuse ir riedu į Klaipėdą. Diena saulėta ir dangus giedras. Puiki popietė pabūti pajūryje. Nors manęs ten visiškai netraukia. Visi tie žmonės, kurie spokso kai nusirengiu. Ne man.
Šiandien taip karšta. Tame autobuse baigiu iškept. O dar visi tie baisūs senukų žvilgsniai... geriau negalvosiu apie tai. Pagalvokime apie ką nors mielo. Pavyzdžiui – Paulių. Kartą aš mačiau kaip jis atėjo iš vonios tik apsijuosęs rankšluostį. Vos neišsilydžiau. Greičiau atvažiuočiau, nes jau baigiu prarast sveiką protą.
Pagaliau Klaipėda. O štai ir teta jau manęs laukia prie durų.
- Sveikutė, Ugne.
- Labas, teta.
- Kaip kelionė? Neprailgo?
- Normali, neskaitant to, kad vos neiškepiau autobuse.
- Na žinoma, jokios ventiliacijos ir neatsidarantys langai. Be to štai mano dukra Paula.
- Hi! – su šypsena pasisveikino Paula.
- Labas, - bandžiau ir aš nusišypsoti, bet nepavyko. Išėjo tik kvaila mimika mano veide. Ir kartu ją apžiūrinėjau. Rudi plaukai, žalios akys, įdegusi oda, kas būdinga klaipėdietėms,  mano manymu.
- Tai šias dvi savaites bendrausim?
- Tai taip išeina...
- Bus šaunu, pamatysi. Išnaršysim Klaipėdą. Beje, mano draugai labai nori tave pamatyti, nes šiek tiek pasitariau, kad atvažiuoja mano pusseserė, - papasakojo Paula.
- Mergaitės, sėdam į mašiną, pasišnekučiuosite tenai.
- Gerai, - pasakė Paula.
Aš iš vis tylėjau. Teta buvo visai normali, bet jos duktė keistoka. Bent jau mano pirmas įspūdis buvo toks.
Visgi teta gyvena name, o ne bute, kaip aš maniau. Ir pačiame miesto centre. Aplinkui parduotuvių įvairovė, pramogų galybė. Bet tai ne esmė. Juk aš esu nepataisoma namisėda. Bent  šitaip be gailesčio mane apibūdina nuosava mama.