Pro ryto rūką sulaša šviesa –
Reik laiko dienai išgiedrėti.
Žvalgausi.
Bet ir akyse,
Nukritęs ūkas, reginius gesina.  
Tai laikina, žinau.
Net įdomu va šitaip nematyti,
Kad žydi sodas taip arti,
Gyvena paukščiais inkilai.
Bet švysteli ūmai mintis -
Kiek daug nežinom vien todėl,
Kad ūkas krito į akis...
O jei į širdį?
Jei į sielą?
Jei protą irgi apkrenta migla?