Atsimerkus

vaikščioju takeliais ir keliais per amžius net baigia įgristi
bet vienas jų tas nematomas tai jis eina manimi kartais net
perrėžia kiaurai tada tampu lyg kitu žmogumi tokiu kokį save
norėčiau matyti bebaimis itin iškalbingas ir niekad neklystantis
užsimetu puošnią kepurę ir sveikinu visus ją nukeldamas
mano plaukai žvilga o akyse skęsta pasaulis sulindęs iki pusės

deja net ir jis nesupranta kad yra nemirtingas jo gyvybė tai aš
ir visi kurie gyvena mes buriamės į spiečius ir sukame lizdus
pasaulio palėpėse šis netrunka mus aptikti ir išvaikyti bet
bergždžias šis darbas lyg šaudymas į orą nes mes tai dangus
o dangaus net lietus neištirpdo

štai aš išvaikau savo laiką virstantį minutėmis ir metais kad jau
niekas manęs neužgesintų kad pasaulio iš akių neišplėštų
tuomet praregėčiau žmogelio žvilgsniu tokio žmogelio kokie
šiandien geni vaismedžius ar taiso vežimo ratus

atsikelčiau ryte išsivirčiau kiaušinį popiet jį suryčiau o lukštą
išmesčiau ant kelio kur važiuoja mašinos ir velka paskui save
ant šono pavirtusius laivelius

nespėjus pasauliui išlįsti užmerkiu akis ir ištiesiu rankas
gatvės prisipildo gyvo vandens turėčiau bijoti siaubingai bijoti nes
plaukti nemoku o vandeniu vaikšto tik laikinieji apie tai susimąstęs
žengiu nuo šaligatvio neriu atsimerkęs nebegrįžtamai
MatioMažeikiaiArnas