melancholiškos vienatvės prisipildo
kiekvienas kvadratinis metras erdvės
sukvėpuoju deguonį- vakuumas pilkas
ilgesys užlieja plaučius

ant palangės paklydęs kaktusas
džiaugsis artimo savo gėla
kaip adatos smailūs, pastirę spygliai
miglą suaižys anapus lango

per daug sunkūs žingsniai nakties
nuves užmarštin kasdienybės balsus
sugers dirbtinės veliūro užuolaidos
sielos saulėlydį temdys

painios abstrakcijos sukas palėpėj
apie lempos polių zigzagais vyniojas
šaltas granito kūnas pavargęs
dejuojantį čiužinį slegia

maištinga spyruoklė susmenga
nuščiūva net aklas akmuo
yra dar jausmų-
nesvarbu, kad skaudu

grįžtu šešėlių takais pramintais
prisiliesti prie degančio stiklo
kur beldžias ugniniais delnais
atgimęs aušros spindulys