Neišrašomas mano gyvenimas,
vis prinoksta soduose vaisių,
atsikandu, sakau jau – nebeisiu,
bet lyg avį iš plynaukščių gena.
Rudenėjant grįžtu panoramon –
prie alėjos rikiuojasi liūtys
į paklusnią kareivių eilutę –
tai laikai, kai skaičiuodavom gramais.
Lyg medžiotojai ėjom į girią,
kulnelius primynę nesmarkiai,
užu krūmo naktibaldos vartės –
štai tada mes tapome vyrais,
juk mada tokia buvo – veikti,
kad ir kiek bekainuotų, broli,
kaip anąsyk bokalą kilnojome,
taip ir ten pasilikom – pribaigti.
Linko nugaros tūkstantį kartų
į šiaurinį pavėsį, į prietemas,
su mirtim dalgių ašmenis lietėm
ir stovėjom prie Šv. Petro vartų.
Aš daug beldžiau, bet niekas nedarė,
tik kikeno už durų ir šaukė –
„ Optimistas tu, Vasia, lauk iš čia!
Prieš pat antrą pasaulinį karą…
Tai ir teko man eit kariauti,
kol širdy penkios minos tiksėjo,
o ausis vata kaišėm nuo vėjo –
iš namų paliko tik griaučiai.
Neišrašomas mano gyvenimas,
visos potekstės virsta į vieną,
atgailauti dar kartą prieš dievą -

Mano būvis
          poteriuos
                menamas.