Atodūsiai levandom nekvepės jau,
Mažų pėdučių  jau neteks bučiuot
Ir krykštavimo aidas klaidžios
Žiedais plaukuos jis nulinguos.
Ir ašarėlėm nusineš į tolį
Praėjusių dienų margas bures.
Širdis dar pamena rytojų,
Kaip supo rankos svajones.
O jos neklaužados gyvent išbėgo
Nesulaikyt - praaugo net žvaigždes
Ir nunešė jaunystės gojais vėjas,
Mamos dalia: palaiminti jų keliones.