Sodyboj vis laukia klevai nurimę.
Ir alyvos baltos sukrautais žiedais.
Sunkiai einu tamsiais arimais,
Prisiminimų nutiestais takais.

Įspaustas tylus ilgesys į lūpas.
O veidas vėl giedras kaip andai.
Vaikystės sūpuoklėse tik vėjai supas.
Mama prie vartelių: "Nepavargai?"

Delnuose - ką tik ašaros sugertos.
Plaukai dar kvepia gaivia šiluma.
Į širdį durys plačiai atvertos,
Kad nepaklystų vienturtė dukra.

Stalas šiandien neregėtai išpuoštas.
Ramybe, meile, šventu laukimu.
Kaip spėjo ji šitiek viena pasiruošti?
O jei dar nebūčiau sugrįžus namo?