Aidas, nubudęs prie uolėtos bedugnės,
Virto besparniu paukščiu...
Nesklęsk...
Į alsavimą vidudienio karštą
Geluonyje bitė skausmo karstą
Nuneš...
Spanguolės kraujas raistyne
Gyvačių takus ištrynė –
Neieškok ir nerask....
Ištiesęs ranką vienišas meldas
Išdžiūvusiom lūpom šnabžda į dangų:
„Su saule neskęsk“

Gal skersvėjy drugio plazdėjimo,
Krituolio obuolio guoly žolėj,
Rasos, lyg stebuklingo gėrimo,
Pernakt ragavusioj gėlėj
Išgros žiedadulkės gyvybę?
Nuodų ir priešnuodžių kovą tyliai
Paskelbs gegutės žagsulys „Ku - kū“...
Kaskart. Kitaip. Ir kolei gyvenu...