Turėtų čia kalbėt tyla vien akys,
O pirštais virpančiais ne liest, o tik norėt
Paliest, ne kūną geidžiantį, o tą plaštakę,
Tiksliau ne ją, o judesį nematomos gelmės.

Skaidri gelmė be žemiškų šešėlių.
Toks spiečius spindinčių smulkių žvaigždžių.
Supančiojo mintis, užvaldė, užkerėjo,
Į tylą įsisupęs, aš tyla meldžiu:

Gelmė, kuri nedegina - gliti, gleivėta.
Aistrų žaizdre tik kūnai geidulingi.
Kūnų atvertį prarysim lyg skanėstą,
O troškulys paliks kartojimuos nedingęs.

Išblukusi gelmė ir paslaptis išblėsus,
Karnavalo kaukės su veidais suaugę.
Aistra turėti - žudantis pelėsis:
Visais laikais mylėti reiškia auką.

Žydėjimą skinu, o ne rasotą žiedą -
Tai gamta mano kraujyje audroja.
Atlėgo skausmas, o ašarėlė rieda
Ne man, o meile, nesurasta, bet prarastoji.

Auka savimi, ir ką tuo suviliosi?
Išeik į gruodą basas, į platybes,
Į bekelę, kur blyksi šermukšnio uogos -
Lyg ta, nesurasta, viliojanti žaltvykslė.