Prisimenu vis kovo aštuntąją...
Tada, kai dar maža buvau,
Vos saulė tik tirpdydavo sniegelį
Pašlaitėse gėles rinkau...
Jos buvo tokios mielos akiai,
Mamytei tai- ne kam kitam.
Ir iškilmingai jas įteikdavau,-
Kaip ženklą: mama, aš radau!
Radau, nes meilė jas pasėjo
Žydrynės tolių, rankų mylimų,
Saulutės šypsena jas glostė
Kaip Tu, mamyte, mus visus.