Viskas prasidėjo nuo to, kad Oliveris nusprendė apsilankyti viename iš universitetų, kurie siūlė medicinos studijas. Jo gimtojo Witteno universitete nebuvo galima studijuoti medicinos (kaip žinote, ten geriausiai yra ruošiami pilotai bei stiuardesės), tad jam teko važiuoti į Esseną.

Traukinyje Oliveris patogiai išsidrėbė ant sėdynės, prieš tai kuprinę užkėlęs ant lentynos ir užsidėjęs ausines. Jis turėjo pilną kuprinę maisto, pilnas kišenes gliukozės tablečių, žadintuvą, kuris primena, kada valgyti, lapą su kelio nurodymais - buvo viską pasiruošęs, susiplanavęs ir todėl visiškai ramus. Nė nenutuokė vargšelis, kas jo laukia.

Per ausines Oliveris klausė naująjį X Marks The Pedwalk albumą, tad nenuostabu, kad jį apėmė miegas. Oliveris užsnūdo. Pabudo tik prasidėjus sujudimui, kas reiškė, jog traukinys tuoj atvyks į didelį miestą. Jis atsistojo, pasirąžė, nusikėlė kuprinę. Kažkodėl ji atrodė lengvesnė nei paprastai, Oliveris atidžiau pažiūrėjęs suprato, kad kuprinė ne jo. Užkėlė ją atgal ant lentynos, ieškodamas savosios. Jos nebebuvo.

- Atsiprašau, jūs nelipat? - paklausė kažkas, skubėdamas pro šalį. Oliveris stovėjo ant praėjimo veltui dairydamasis savo kuprinės. Žmonės brovėsi pro jį, jis stengėsi užimti kuo mažiau vietos, tačiau vis gaudavo į pilvą iš alkūnių bei kitų atsikišusių dalių. Jam darėsi negera. Nusivylęs jis išlipo Esseno stotyje pats paskutinis.

Teks skambinti tėčiui, kad jį parvežtų namo. Dėl kuprinės jis nebijojo, ten buvo piniginė su jo asmens duomenimis, taigi radusieji tikrai žinos, kur grąžinti. Bet Essene taip ir neteks pabūti, juk maistas ir pinigai liko kuprinėje, o valgyt reikės jau greitai. Oliveris jau norėjo išsitraukti telefoną, tačiau su siaubu prisiminė - jis taip pat liko kuprinėje!

Aišku, pagalvokim, ką galima padaryti šioje situacijoje, mąstė Oliveris. Nėra pinigų, nėra telefono, nėra maisto, taigi reikia kuo greičiau grįžti į Witteną. Tačiau kaip? Traukiniu nebegalima, bilieto juk nenusipirksi. Paprašyti kieno nors, kad pavežtų? Bet kur prašyti? Oliveris prisiminė laidą per RTL2, rodė žmones, kurie taip prašinėdami visą Europą apkeliavo. Tereikia laukti su ištiesta ranka pakelėje ir paslaugūs vairuotojai patys sustoja. Va, kaip blaiviai moku mąstyti net ir tokioj situacijoj, džiaugėsi Oliveris. Prieš keletą metų jis būtų puolęs į paniką, supykęs ant viso pasaulio, o ypač ant to idioto, kuris išsinešė jo kuprinę, ir taip be reikalo būtų iššvaistęs brangias jėgas. Jis pažiūrėjo į laikrodį - valgyti reikės mažiau nei už dviejų valandų. Kai taip efektyviai sprendžia problemas, gal netgi spės pavalgyti namie. Jei ne, Oliveris iš patirties žinojo, kad su gliukozės tabletėm galima kuriam laikui atidėti tą valgymą.

Jis pasitikėdamas savimi nužingsniavo prie miesto plano, iškart rado kelią į Witteną. Dabar reikia atsidurti tame kelyje, prie išvažiavimo iš miesto, ir ten laukti. Miesto pakraštys toli nuo čia, bet galima autobusu. Oliveris susirado tą autobusą, įlipo, pasisveikino su vairuotoju, ir... iš to pasitikėjimo savimi buvo pamiršęs, jog neturi pinigų. Oliverio širdis ėmė plakti greičiau.
- ... mano visi daiktai dingo traukiny, o dabar reikia namo, į Witteną... norėjau ant kelio, stabdyti mašinas.
- Supratau, - atsakė vairuotojas. Jis liepė Oliveriui sėstis kur nors netoli, jis parodysiąs, kur reikia išlipti.
Oliveris laimingas atsisėdo. Yra gerų žmonių! Jeigu taip seksis, jis tikrai suspės pavalgyti.

- Štai ten, - parodė vairuotojas jiems atvažiavus. Įspėjo neiti už ženklo, reiškiančio autobahną. Oliveris padėkojo ir energingai nubėgo į reikiamą vietą.

Mašinos lėkė pro šalį, niekas nesulėtino greičio. Atrodė, jog niekas nemato stovinčio Oliverio su ištiesta ranka. Jis pavaikščiojo pirmyn atgal, išbandė keletą vietų tame kelyje. Niekas nepasikeitė, nė ženklo negavo jis iš vairuotojų. Kiek jau laiko praėjo? Jis stengėsi apie tai negalvoti. Viltį labai mažino ta visa monotonija. Jis įsidrąsino, stabdydamas šokinėjo, mosavo rankomis. Nieko. Gal jis tapo nematomas? Staiga supypsėjo žadintuvas. Pusvalandis iki valgymo, pusvalandis, kurio reikia maistui paruošti. Oliveris nerizikavo, įsidėjo į burną keletą gliukozės tablečių.

Kodėl nestoja mašinos? Ar čia nepatogu sulėtinti? Nesimato, kas stovi tose pakelėse? Gal RTL2 rodė išskirtinį atvejį? Bet ne, apie mašinų stabdymus buvo ne kartą anksčiau girdėjęs. Gal jis pats atrodo nepatikimas? Kaip eilinis NT, Oliveris mokėjo suvokti, kaip jis atrodo iš šalies. Jis panaudojo šį sugebėjimą ir padarė išvadą, kad atrodo tvarkingai, kad jo amžių sunkoka įvertinti iš toli dėl nebūdingos jaunuoliams figūros, kad sudarytų geresnį įspūdį atrodydamas pozityviai nusiteikęs, todėl dabar šypsojosi visiems automobiliams. Veltui.

Oliveris bijojo žiūrėti į laikrodį. Taip pat bijojo to momento, kai nuskambės kitas skambutis. Visą tą laiką jis po truputį valgė gliukozės tabletes. Jos trumpam pakeičia maistą, bet ar ilgai galima maitintis vien jomis? Jei būtų galima, gydytojai būtų pasakę, jie tikrai atidžiai rūpinosi jo mityba. Kodėl jis nežino atsakymų į šiuos klausimus, juk taip domisi medicina. Pagalvojęs suprato, jog su medicina jam asociuojasi operacijos, o visokios medžiagos - tik su kasdieniais rūpesčiais, tais šešiais nepakenčiamais valgymais per dieną.

Monotonija tęsėsi, tik automobilių padaugėjo - penktadienis, žmonės anksčiau baigia darbą. Oliveriui paskaudo nugarą ir kojas, jam niekada neteko stovėti taip ilgai. Atrodė, kad nebėra vilties čia laukti, tačiau ką daryti? Oliverio neapleido bloga nuojauta dėl tų tablečių. Bent jau pavalgyti reikia. Prekybos centruose juk būna nemokamo maisto, kuris galioja tik vieną dieną. Štai kur išeitis! Pagyvėjęs jis nubėgo į autobuso stotelę. Kaip retai važinėja! Na ir užkampis. Belaukdamas autobuso prisiminė, kaip atvažiavo čia be pinigų. Ar šįkart irgi pavyks? Ką jis sakys?

- Mano... daiktai dingo... aš neturiu.... neturiu pinigų.
Autobuso vairuotojas papurtė galvą, uždarė prieš nosį duris. Tuo metu suskambėjo žadintuvas, skelbdamas apie likusį pusvalandį iki kito valgymo. Oliverį išpylė šaltas prakaitas. Jis ėmė eiti paskui autobusą, kuris vis labiau tolo. Gal pakeliui bus prekybos centras, bandė nuraminti save.

Tačiau jokio centro pekeliui nepasitaikė. Oliveris ėjo spėjama kryptimi, iš kurios buvo atvažiavęs. Dažnai suvalgydavo po tabletę, bandė suprasti, kaip jaučiasi. Silpnumo lyg ir nejautė, kiek skaudėjo galvą nuo įtampos. Kas ten buvo su tom gliukozės tabletėm? Kas, po galais? Viskas, jis nestudijuos jokios medicinos, jeigu neprisimins. Taip, taip. Dėl jų staigiai padidėja gliukozės kiekis kraujyje, bet labai staigiai ir sumažėja, tikriausiai taip buvo. Ar tai reiškia, kad jos padeda išvengti tik komos, bet ne to kito dalyko? Oliveris nežinojo. Jis prisiminė tuos šešis kartus per dieną, kokia kančia buvo kaskart, kai jis kartais net apsiašarojęs bandydavo įveikti savo porciją. Jei sumažintų porcijos dydį, reikėtų valgyti jau septynis kartus. Jis žinojo, kad yra ant ribos, dar vienas priepuolis, ir jis nebegalės įveikti dabartinės porcijos. Jei valgymų skaičius gali padidėti iki septynių, tai gali ir didėti toliau, kol Oliverio porcija liks kąsnio dydžio, tada jis neveiks nieko kito, tik valgys. O jei ir tada ištiks priepuoliai, jis pasieks būseną, kai maistas išvis nebegalės patekti į jo organizmą...

Kokios kvailos mintys ateina į galvą!

Nuo tos gliukozės Oliveris jautėsi energingas ir išsekęs vienu metu. Laimė, kad jis kažkada buvo geras sportininkas. Tai leido jam sukurti optimalų ėjimo greičio ir nuovargio santykį. Prekybos centro vis dar niekur nesimatė, bet daugėjo kelio ženklų, rodančių, jog stotis jau netoli. Ten jis visko ras.

Pagaliau! Oliveris prisėdo pailsėti. Silpna nebuvo, bet skaudėjo pilvą. Nestipriai, tačiau Oliveriui tai priminė skausmą, kurį jis jautė stovykloje. Nors praėjo daugiau nei metai, tą košmarą jis visą gyvenimą atsimins. Nereikia tų kvailų minčių, juk žinau, ką daryti, ramino save jis. Su viltimi įžengė į prekybos centrą. Nemokamų prekių lentyna buvo tuščia. To ir reikėjo tikėtis, juk čia stotis, pilna pankų ir kitokių valkatų. Oliveris numalšino nusivylimą gliukozės tabletėmis ir patraukė į kitų prekybos centrų paiešką.

Nė viename jis nieko nepešė, lentynos buvo tuščios kaip iššluotos. Galiausiai suskambėjo žadintuvas. Oliveris, prieš puldamas į paniką, susidėjo į burną paskutiniąsias gliukozės tabletes. Negi žmonės nemato, kaip jis čia sėdi ant suoliuko ir verkia? Tegul tik kas nors prieina, paklausia, kas nutiko, jis viską papasakos. Jis jautėsi panašiai kaip ten, ant kelio į Witteną. Abejingi žmonės ėjo pro šalį, stotyje jie vienas kitam nerūpi. Jis galėtų čia ir mirti, vis tiek niekas nepastebėtų.

Ištirpus burnoje paskutiniajai gliukozės tabletei, ištirpo ir Oliverio savigailos priepuolis. Nesvarbu tie septyni kartai, jo gyvybei iškilo grėsmė. Jis blaškėsi, nežinodamas, ką daryti. Jautė, kaip po truputį darosi silpna. Jei negaus valgyti, po truputį praras sąmonę. Oliveris įpuolė į pirmą pasitaikiusią kavinę ir sušuko:
- Prašau, padėkit!

Niekas jo neišgirdo, kavinė per didelė, per daug žmonių. Gal griebti ką nors ir sprukti? Jis čiupo mėsainį nuo kažkieno staliuko, pasipiktinimo šūksniais buvo sutiktas šis jo veiksmas. Atsiprašau, bandė jis pasakyti nubėgdamas, tačiau nežiūrėti, kur bėga, buvo didžiulė klaida. Oliveris stipriai trenkėsi į kažką pilvu ir parkrito ant grindų negalėdamas net kvėpuoti, taip jam skaudėjo.

- Ką čia išdarinėji? - paklausė apsauginiai.
- ... ... ... aš... aš... noriu... valgyti... koma, koma, - pagaliau atgavo kvapą Oliveris ir atsikando savo mėsainio. Tačiau skausmas buvo toks didelis, kad nuryti nebegalėjo. Siaubas, kaip aš elgiuosi, pagalvojo jis ir puolė į ašaras. Gliukozės kraujyje visiškai nebepakako emociniam stabilumui išlaikyti.
- Žinai, gal geriau iškviečiam, - tarė vienas apsauginis kitam.
Policiją?? pagalvojo Oliveris, tačiau su mėsainiu rankoje išsigando ne taip, kaip galėjo.
- Tuoj atvažiuos greitoji, pasirūpins tavim.
Nelaimėlis pajuto palengvėjimą. To kąsnelio vis dar negalėjo nuryti - susidėjo įprastiniai valgymo sunkumai, nepatogi padėtis, stresas, skausmas. Jam būtinai reikėjo lašelinės. Apsauginis liepė nesikelti, likti taip. Nors Oliveris ir buvo eilinis NT, dabar jis stengėsi nenaudoti savo gebėjimo suprasti, kaip atrodo iš šalies, įtarė, jog atrodo tikrai nekaip.

Greitosios pagalbos darbuotojai atvyko tikrai greit.
- Man reikia... valgyti... - daugiau ką pasakyti Oliveriui buvo per silpna.
- Važiuosim į ligoninę, ten tavim pasirūpins, - tarė vienas iš darbuotojų tokiu tonu, lyg bandytų įtikinti. Tačiau Oliverio įtikinėti nereikėjo. Truputį prilaikomas jis atsikėlė nuo gindų ir nuėjo į automobilį. Ten buvo pasodintas ant gulto, vienas iš darbuotojų atsisėdo šalia. Oliveris po truputį valgė savo mėsainį, kad nuslopintų silpnumo progresavimą. Darbuotojas klausinėjo visokių dalykų - iš kur Oliveris yra, kiek jam metų, ką veikia Essene, ką ketina studijuoti. Oho, mediciną buvai suplanavęs? Tikrai gaila, kad taip atsitiko ir nebepavyks.
- Pavyks, juk.. nieko baisaus neatsitiko, - paprieštaravo Oliveris.
- Su šia liga mažai kam pavyksta, taip jau būna, deja.
- Pavyks, reikia... tik užtektinai... valgyti.
Darbuotojas nieko nesakė, tik liūdnai palingavo galvą.

Ligoninės kiemas buvo niūrus, nejaukus, kiek Oliveris spėjo pamatyti. Visai nepriminė gimtojo Witteno ligoninės. Tikiuosi, čia ilgai nelaikys, ir bus galima paskambinti tėvams. Darbuotojai atrakino priėmimo skyriaus duris dideliu raktu, paskui užrakino vėl. Tikrai nejauku, Wittene taip nebūdavo. Gal geriau pasirinkti medicinos studijas kitame mieste, šyptelėjo jis.
- Pasėdėk čia, tuoj ateis gydytoja ir su tavimi pakalbės, nuspręs, ką toliau su tavim daryti.
- Aš žinau, ką daryti! - sušuko Oliveris, sukaupęs paskutines jėgas. - Reikia gliukozės, kuo greičiau.
Darbuotojai ignoravo šį prašymą ir paliko jį laukti. Kvaila ligoninė, juk reikia skubėti. O jei prasidės koma? Jis nežinojo, ko bijo labiau - komos ar dar vieno priepuolio, po kurio bus dar sunkiau valgyti. Stovykloje išmoko, jog nuolatinis silpnumas, tik dalinai numalšinamas, neleidžiant prasidėti komai, yra priepuolių serija ir turi baisias pasekmes. Jis po truputį dorojo savo mėsainį. Valgyti sekėsi sunkiau nei paprastai. Tegul greičiau ateina ta gydytoja su savo gliukoze.