Apgaubus šilko juosta
Į dangų lyg nuneš
Paukščio tirpstančiais sparnais.
Tau nematant gal nubus toli
Menkas šitoks mažas juodas
Virpančiom kojukėm voras.
Toks menkas tavo griozdiškoms pėdoms,
Menkas tavo siurrealistiniams peizažams.
Ir styginių kvartetu, kurie groja groja
Miniatūrom apie kapsintį vyną
Iš dangaus žemių, baltų dulkių
Iš auksinio ryto.

Nori išrausiu saldžiarūgštę šaknį
Iš pamėlusių lūpų kapuos.
Gal primerkus akį geltonu žaibu
Katė įspės tą mirtiną siūlę mano delne.
Ir tą batų raištį lyg grandinėm juosiantį
Dūžtančius bažnyčių varpus.

Tyliai einantį nueinantį juoką
Aštriais bukais smėlio krislais
Ir išminkytu molio tiltu
Nuneš juodą sielą
Į juodo velnio gelmes.

Numes tau mane
Kaip masalą žuvims ant žvejo lazdos,
Ir tik vėjas tik pūgos pažvelgę krante
Į ropojantį vorą ir užkeikimą kartos
Pamatęs kraujo lašą skverne.