Grįžau
Taip tyliai verias,
tarsi sielos,
vyriai...
šešėliais slenka žingsniai –
tvinksi,
prakiurę saujos šalimais nusvyra –
jaučiu įbestą
Jėzaus ir Marijos žvilgsnį
virš saulės,
lyg pažįstamos už lango,
ir stalas, pamenu,
tas pat –
ir kojos keturios,
ir kėdės,
grindys, slenkstis –
šimtą kartų mintas brolis...
apsunksta kojos – moliu stojas.
Baugu ar šalta – niekas nepamos,
prie krosnies glaudžias rankos –
vėl savuos namuos...
už stalo šliejas siluetai
matyti – tėvo, gal mamos,
ir vienas kito žvilgsnį srebia...
stebiu – jaučiu
į širdį drebia, drebia, drebia –
pabyra šukės veidrodžio –
kodėl?
Ir vėl
iš kampo guodžia
nepalaidota lazda.
Grįžau atgal –
buvau –
kada?
Dar mėtos pėdos prieslenksty įmintos!
Už kojų kliūva samtis –
buvo kiekvienam dalinta –
tada.
Tik temsta...
už lango ir viduj
taip temsta , temsta, temsta...
ar aš taip senstu?