Kada naktis nuo saulės dyla,
Ir šalnos pasiekia net pievų dugną,
Iš tavo rankų liūdesys pražyla,
Iš tavo veido pasiekiu bedugnę.

Nes aš žinau, tie liepų žodžiai
Arba beržų švelnus šnabždėjimas
Mane, lyg vaiką (argi vaiką?) guodžia
Ir per kraštus medus man liejasi.

Ir tiems, kurie, nejuto vasaros,
Kurie metus tik matė kryžkeliuos,
Aš pasakysiu – būsiu basas,
Bet su viltim, kad būt sugrįžtama.

Į mudviejų praėjusius pavasarius
Į mudu – kada kūnai kalba,
Kad vėl nusvirtų saulės kasos –
Viltis – ranka tuštybę man nukarpė

Vienu ypu išliejo ką suprasti,
Vienu žvilgsniu išvengiau praeities.
Kam juodą duoną, kaulą kąsti –
Du dubenys – man vieno tereikės.