Užmerkiu akis ir jaučiu, kaip laikas daužosi krūtinėj,
Muša, kaip varpinė, skaičiuoja taktą
Čia ir ten, viršuj ir...
Žliaugia, spengia per sienas, sunkiasi kambarin,
Į mintis, į tuščias ir neegzistuojančias būties ertmes...

Pašonėje byra švytėjimas,
Išeikvotam paros limite
Nebeužteko jau pilko, tik balta...
Kopų dulkės gūsiais sninga ant veido,
Šiurpina seniai užmirštą kūną
Šnarena po kojomis gimstanti sala.
Šiluma užlieja sielą, praregėjusią..
Aplink tik dangiški mėliai
Liūliuoja, niūniuoja
Dainas amžinybės.

Neliko nei laiko, nei sienų,
Tik trisdešimt šešta,
Trisdešimt septinta,
Trisdešimt aštunta...

O jūra vis ošia
Ir nepaliauja,
Ir ošia..