Mamyte... Atėjai.
Pažvelk, beržai jau sprogsta.
Aš taip ilgėjausi ir laukiau taip ilgai,
vis troškau, kad mane paguostum.

Tu klausi, kaip man sekasi? Gerai.
Tik tuštuma vienoj širdies kertelėj.
Mamyte mano, tu gerai žinai,
kaip noriu galvą tau padėt ant kelių.

Raminantis tas rankų judesys –
tu glostai mano galvą ir meldiesi.
Užmerktos akys ,lengvas virpesys,
Žinau, ir tu manęs labai ilgiesi.

Nereikia žodžių –gera ir be jų.
Aš vėl jaučiu ramybę palaimingą.
Tavam glėby taip gera ir saugu.
Mamyte, pasilik, Tavęs man stinga.

Tiesiu rankas – migla pavirsta siluetas,
ir žodžiai – neverk, dukryt – nuplaukia vėju,
sugrįšiu kitą nakt ir švelniai prisilietus,
ramybę jausiu, pas tave atėjus...


2010. 04. 29.