Gražu, kai vyro rankos gėlę skina
ir mylimajai plaukus padabina,
priglunda švelniai jai prie skruosto –
tarytum trapų žiedą lūpom glosto.
Alsuoja žiedlapiai gaivia rasa,
akimirkoj, kai amžinybė sutelpa visa,
gėlės neskink – ji tau vienam pražydo,
užuovėja pabūk, užgniaužk pavydą.
Juk alpsta gėlės vazose – palūžta,
net kaktusai nelaistomi sugniūžta.
Jausmais nulyk, žiedadulkes surink,
globok, mylėk, bet jei gali – neskink...