Kai vasara atneša liūdesio lietų –
Suskyla supykęs dangus.
Jauti, tartum laikas atlaisvina vietą,
Jauti, kad kas buvo – nebus.

Tos gėlės, ar medžiai, ar šlapias asfaltas
Lyg sielos tušti paistalai.
Eini, nematai, vanduo bėga ir kaltas
Jautiesi – ne taip padarei.

Kažką užgavai? O gal nuskriaudei laiką?
Tiesiog supykai ant savęs?
Išplausi, išliesi lyg prakaitą tvaiką,
Aklas pamatysi gatves.

Lai lyja lietus, tegul liūdesiu žliaugia –
Išbrisk, jei kitaip negali.
Bet neviltį vyk – te likimas užkaukia –
Užčiaupk, jei jėgos dar turi.

Tik silpną likimas ir baudžia, ir smerkia,
O laikas... Prie kojų priglus.
Nuolankiai vaivorykštei debesys meldžias –
Juk vasarą giedras dangus