dievas pametė mano buvimą,
kai virkštelę nukirpo kregždės
ir nusinešė miesto padegti,
tartum lietūs nebūtų dar gimę.

žliaugė bokštų parabolėm godos,
iš dangaus nukritusios tiesos,
dievas prašė neverkti, – pakviesiąs
į šventųjų tarnybinį plotą.

kažkad pametė, o dabar rado
mano gyvastį plauko plonumo,
apsivijusią prieblandos dūmus,
o pasaulis tuoj virs į kaladę –

aštriabriaunę būties pribuvėją
su kuria visi turi kontaktą.
duok man, dieve, gyvenimo paktą –
aš suplėšysiu. ne!
pagailėjęs.