Įrėmintas gyvenimas
Jau saulė vėl už ežero nubėgo,
Rausvas skaras padangėje suvėlus.
Turbūt pavargo šviest ir nori miego,
Užsnaus tik apkabinus debesėlį.
Saulutė migs, o aš, ją palydėjus,
Stebėsiuos vakaro žara spalvinga,
Žolynai tyliai tyliai supas vėjuj,
Rasos lašelis žiedlapy sustingo.
Tyla bedvasė, tik gaivus vėjelis
Šiurena pakelės grakščiąsias smilgas,
Einu namo, bežadis veda kelias,
Jau durys plieno rakto pasiilgo.
Einu namo, širdy nešuosi tamsą,
Kaip rūpestėlį šaltą, niūrų, juodą.
Kažkur toli šunelis gailiai amsi,
Bitutės avily sapnuoja sodą.
Išalkusios ramybės apkabinta
Manosios sielos veidrodėlio šukė...
Vienatvės rėmai – tarsi voro pinklės,
Kurių erdvėj gyvenimas ir sukas.