dar medžių pumpuruos regiu
negimusių rytojų kūdikius

jie nepažįsta sutemų
švelnių lietaus delnų nugludinti

jų motinoms dar per anksti
per visą naktį nemiegoti

jie stebi pilnatį rausvi
iš pačio rytmečio rasoti

aš pumpuruos regiu vaikus
kai plyšta žalios medžio skaros

kai veržiasi žemyn dangus
ir debesynų rankos švarios

kol nepažįsta sutemų
ir savo motinų neturi

žali vaikystės pumpurai
į mano tylią dvasią žiūri.