LIKOME

Pagaliau likom jaukiai tylėti –
rūškanai skiemenuoti ir lūžti
vis dar tikint vakaro aidu,
mergautinėse klastose migdytu...
devintąjį kartą karčiai matuoti
nuskaidrėjusio vyzdžio, šešėly pamiršto,
it peizažo laukimo bažnyčioj,
dramblio kaulo dėžutėse tūnančio...
lietaus vėrinio, vėjo atodūsio pasilikome berti –
iš melsvų ežerynų bedugnių,
tykštant žodžiams į krantą bevaisiams –
šiąnakt gerkime tylą lig dugno...


LAUKTI


Prikritus akmenų rudens sapnuos –
laikys jie mus, kai plauksim pasroviui,
kai nuojauta nykia ražienose nubus
ir klyks jausmų dagiliai,
kuomet lombardine viltim
uždėjęs gruodas antrankius,
neapdraustais likučiais akmenį kabins
kaip talismano lašą, šalnoj žymėtą...
tuomet nerasim rudenio erdvės padebesy –
mes gimsime nuogi,
ir trūks mums žemėj vietos,
prie išeities vėl glausimės,
užversdami laukimo upei vagą,
žolei užliedami akis...