Klaidos gimimas
Mano miegas pavargęs. Mano naktys nusviro
ant tylos užrakinto lietaus rato devinto
išlašnojo buvimas lyg nevykėlis brolis
vandenų ištarmėj rojaus paukštį maitinęs.
Pseudo-būklėm paspringo, Toros ženklus padirbo,
Laiko sargo namelį būtimi susargdino.
Sumaišei su žeme Letos lietų ugninį,
Tu nevykėli broli, sugadinęs tvėrimą.
Netikrai tu ieškojai trečio dėsnio pilnatvės
Ir telūrinės srovės velnio daugį tik nešę
Aitvarais sužydėjo - juodą skylę išrašė
Šnypščia raivos tau inkstuos menora septynšakė.
Nežinai, kur uogelė, baimės monų paslėpta,
Mano broli, tu miręs, o kur seniui reiks dėtis? –
Supelijo buveinė laiko sargo namelio,
Amžinoji tyla nuodėmingam prašapo.
Tik tai tu, mano broli, išvarei duoneliauti –
Man ,senajam bebūčiui, tamsoje teks keliauti.
Pasirinkti sau įsčias, sargo darbą pamiršti
Kada nors kada nors, leisk man, Dieve, vėl mirti!