Ar pameni, dienas kaip vėjas glostė,
Lingavo medžiuose jausmai,
Tik saulė niršo – princesė soste –
Iš pykčio svaigo raudonai.

Kai debesų flotilės dangum plaukė –
Balti ir dideli laivai.
Kai gėlės šoko valsą mums palaukėj,
Ir tu man dainą dainavai.

Kokie tai buvo žodžiai! Ir koks balsas!
Skambėjo jis man upeliu.
Nupynei pienių tu vainiką gelsvą,
Ir pasakei – tave turiu.

Kaip grūdą, kur pasėsiu juodoj žemėj,
Kaip daigą, kur javu išaugs.
Ir tebūnie banga mus meilės semia –
Širdyj žydėsi – neišraus.

Ir niekad, niekada neatiduosiu –
Net jei perkūnas reikalaus,
Pasaulį, jei tik nori, dovanosiu,
Atrieksiu gabalą dangaus,

Nuprausiu kojas tau rasa iš ryto,
Bučiuosiu lūpas medumi.
Ir žvaigždės krito, krito, krito –
Laimingi buvome jauni.
................................................................

Ar pameni, dienas tas vėjas glostė,
Lingavo medžiai kaip jausmai.
Ir debesų flotilės dangaus uoste...
Ir saulė svaigo raudonai...