Neliko žiedų,
Kur kvepėdavo pernai po langu.
Žarijom karštom
Nupustyti keliai į namus.
Išsinešė lietų
Ir saulė pradingo sutemus,
Bet baltą ramunę
Maldaknygėj džiūvant randu.

Ir ne, nesimelsiu dievam arba Dievui,
Galbūt išdidu, bet man nieko nereikia.
Tik visko, tik visko prašau savo sielos,
Kuri pas mane, o gal vis dar danguj.
Ramunė įspaudus tarp lapų žalsvą kotelį,
Kuris žymi \"Amen\" ir baigiasi \"Tėve\".
Gal tai sutapimas, o gal savo kelią
Bandžiau visados eit ir tiesti nuo galo.
Ir keista-nekeista, vien įspaudai pirštų seni,
O žiedlapiai liko lyg vakar baltai nuspalvoti.
Kodėl, kas gražiausia, ir išeina stebuklo pilni,
O tai, ko nelaukiam, tuštėja, kol pats toks tampi.

Neliko tiesos,
Ją išsinešė melas apkvaitęs sėkme.
Nelaukiu sapnų,
Nors kartais juose pabundu karaliene...
Netikra ir tai,
Ir pabudintos vėjo skeveldros:
Negyventi namai
Nesodinti laukai ir išmindžiotos pievos.

Neliko dainų,
Gal kažkas tik pamiršo jas groti...
Nudilo aidai,
O gal miškai pavargo kartoti..
Nežydinčios gėlės:
Tie bespalviai arimai
Ir ramunė balta
Tarp maldaknygės lapų nurimus.