Sapnų voratinkliuos pakirdęs rytas
Blakstienų virpėjimu ilgesį piešia.
Apleistus uostus iš pasaulio kito
Baigia užželt praeities blyškūs kiečiai.

Vidudienio saulės šukų vingiai
Apnuogina regą, klausą, net uoslę:
Toks lengvumas Laukimui sningant
Vyšnių nuometo skiautėm virš uostų...

Iš ilgesio, nerimo, išnešiotų perdien,
(užmigus vėjams pelėdų uoksuos)
Iš boružės taškelių rašytom raidėm
Ryškėja: „ČIA LAUKIANTYS UOSTAI“.