Iš liūdesio šaltinio vandenį geriu,
Pilu rieškučiomis ant veido,
O po rudens šalnų – po spalio pagirių –
Lapus palinkęs gluosnis svaido.

Ir neša juos greita srovė toli, toli –
Dienas geltoniu nudažytas.
Tik akmenys prie posūkio staigaus keli
Sulaiko lapą vieną, kitą...

Paskęsta sūkuriuos ir blaškosi diena –
Kažkur giliai vis sukas, sukas...
Per maža to man, to man ne gana –
Ruduo – suplyšęs atvirukas.
.............................................................

Iš kur tas jausmas – dar vis tave matau?
Vanduo gal primena, o gal svaigina?
Šaltinį gersiu dar... Ir dar saldaus...
Tik nusineš srovė lapus – likimas.