Pamenu, buvau septintokas. Ilgi susivėlę plaukai, masyvūs akiniai, keli tuzinai prisirpusių spuogų ir viskas – tu totalus ačkarikų karalius. Taip, buvau toks apšepęs suskis į kurį visi atkreipdavo dėmesį ir dar nureketuodavo. Kadangi buvau aukštas ir liesas kaip dviračio stipinas, tai vaikščiodavau su per trumpomis kelnėmis. Kartą per biologijos pamoką, kai mokytojos nebuvo klasėje, kažkokia dūračka užrėkė, kad esu panašus į skeletą, kuris kabėjo netoli lentos. Nuo tos dienos visi mane pradėjo vadinti Skeletonu (iš anglų kalbos skeleton – skeletas) . Kiekvieną kartą, kai mane kas nors taip pavadindavo, man suskausdavo visą kūną, aštrūs diegliai tarsi galąsdavo kiekvieną kaulą, o gerklėje jausdavau karstelėjusį gumulą. Nekenčiau biologijos pamokų. Sėdėdavau pirmame suole ir žiūrėdavau pakraupęs į tą skeletą. Atrodydavo, kad sėdžiu priešais veidrodį ir žiūriu į save. Niekada nepamiršiu, kaip kartą mane pakvietė atsakinėti. Stovėjau prie lentos ir šikau į kelnes, nes nieko, visiškai nieko nemokėjau. Per tą košmarišką kauląžmogį, į kurį kaskart įsistebeilydavau, aš buvau atjungęs savo klausą ir neįsileidau jokios informacijos iš pasaulio. Bendravau tik su kosmosu ir skeletu. Mokytoja kažką veblėjo apie evoliuciją, Darviną... Iš atsakinėjimo vietos jis atrodė daug baugesnis ir didesnis. Klastingai šypsojosi.
–Kokia Liucijos karvė? – išpyškinau tarsi pabudęs iš transo.
Klasė prapliupo juokais. Atvėrę savo plačius žabtus, jie leido čaižų garsą. Man atrodo, tokį pat, kokį kartą girdėjau kaime, kai senelis skerdė veršiuką. Tie pienburniai jautė kaifą, kad aš susimoviau. Nebegalėjau pastovėti, man sudiegė nugarą ir suklupau. Suprakaitavusiomis rankomis užsidengiau veidą ir verkiau, verkiau už tuos, kurie labiausiai juokėsi. Tadą, smarkiausią iš berniukų, po savaitės partrenkė automobilis, kurį vairavo jo motina. Invalidas. Pauliui dešimtoje klasėje išdūrė akį. Aklas. Brigita, vos baigusi dvylika klasių, išvažiavo į Vokietiją. Ir nieko. Bet prostitutė. Turbūt labiausiai nepasisekė tai, kuriai gimė geniali mintis, kad aš panašus į skeletą. Buvo rasta savo bute su keliomis durtinėmis žaizdomis. Dieve, kileriai tikrai nepasižymi originaliomis idėjomis. Tada, liedamas ašaras, dar tiksliai nežinojau, kam sadomazochistiškas likimas labiausiai pliaukštelės botagu per gyvenimo subinę. Būtumėte matę, kaip pasikeitė besijuokiančių vaikų veidai, kai kilus skersvėjui skeletas grakščiai šmėstelėjo į šoną, palytėtas pavasarinio vėjo lūpomis. Tą akimirką atrodė toks gyvas, kad visi po to įvykio pradėjo galvoti, jog skeletas sureagavo į mano nelaimę ir atkeršijo visiems besijuokusiems. Supratau tik tiek, kad tos pavardės jau niekada neatsikratysiu. Ją tarsi išgraviravo man ant kaktos, kaip kad graviruoja numirėlių vardus ant antkapių. „Skeletonas, Skeletonas“ – skambėdavo ausyse. Kiekvieną kart prieš einant miegoti užsitraukdavau užuolaidas, nes ilgiau pažiūrėjęs pro langą pamatydavau tolumoje skeletą, kaip visada, klastingai besišypsantį. O kai danguje pribręsdavo pilnaties sėkla, man rodydavosi, kad regiu kaukolę. Jos akiduobėse gyveno sustabarėjusi vienatvė ir lengvai alsuodama klausydavosi vienišų vilkų, visai tokių kaip aš, dvasios kaukimo. Sutapom.

Tais pačiais metais, vėlyvą rudenį, sėdėjau mokykloje ant suoliuko ir valgiau spurgą. Buvau jau aštuntokas. Visas apsibuzojęs aviečių džemu iš paniaurų nužiūrinėjau einančiuosius. Dauguma merginų buvo kažkokios fuflo – netikros nuo kojų pirščiukų iki pakaušio. Šiaip jau į mane nepažvelgdavo, nebent kokia normalesnė su beviltišku gailesčiu. Kerpėjau vienas ant suolo ir vargo nemačiau. Taip ir toliau būčiau daręs, bet procesą sutrukdė kažkoks vaikinas.
–Ką tu? – tarstelėjo ir prisėdo.
–Tu čia man? – nustebęs paklausiau ir nusišluosčiau su rankove trupiniais ir džemu aplipusias lūpas.
–Puškinui... Ko čia sėdi vienas?
–Valgau, ką nematai?
–Einam prie mūsų.
Nevalingai pakilau. Mano smegenys nesugebėjo apdoroti naujovių. Po kiek laiko supratau, kad tai buvo iš pažiūros visai normalus dvyliktokas, kuris dažnai su kitais gan padoriais individais sėdėdavo vestibiulyje ant suolų. Bent jau nesišlaistė su mokyklos viercheliais. Kodėl jis užkalbino mane, kažkokį nustypusį aštuntoką? Atėjome prie dviejų jo draugelių, kurie stovėjo rūbinėje ir ėmė striukes.
–Nori pasivažinėti?
–Nenoriu. Man pamoka. Ko jūs norite iš manęs?
–Mums pagailo tavęs, sėdi visada vienas. Per psichologijos pamoką mums skaitė sukrečiančią paskaitą apie atstumtuosius. Eik tu sau, nebūk toks, reikia prablaškyti tave.
–Nu, gerai. Tik pasiimsiu striukę.
Buvau toks viskuo nusivylęs, kad pasitikėjau šituo nepažįstamu dvyliktoku. Dievaži, būčiau pasitikėjęs net pačiu Liuciferiu, jei tik jis būtų priėjęs ir kažką gražaus pasakęs, taip užlopydamas skauduliais suopėjusį mano gyvenimą. Akimirką net šmėstelėjo mintis, kad tai nauja pradžia, pabudimas. Tie vaikigaliai ištrauks mane iš kiauto, kuriame lindžiu visą amžinybę. Pasiėmęs striukę, nusekiau naujiesiems draugams iš paskos. Viskas atrodė kiek keista, nė vienas neskubėjo susipažinti su manimi. Žinot kaip būna, rankų paspaudimai, juodo humoro juokeliai... O čia nieko. Turbūt jie žinojo, kad esu Skeletonas, ir to jiems užteko. O jie yra dvyliktokai. Ir viskas. Kai ėjome koridoriumi, man pasirodė, kad į mus bado pirštais, viena mergiotė akivaizdžiai prunkštė į delną. Bet aš jaučiausi visai kietas, eidamas su šiais dvyliktokais, ir visiškai nekreipiau dėmesio į tuos debilus, perkreiptais snukiais. Kai nuėjome į vidinį kiemelį, kur mokiniai ir mokytojai parkuoja savo automobilius, vienas iš vaikinų sako:
–Šūdas, gi pamiršom chemijos mokytojai paduoti tiriamąjį darbą apie gamtos taršą. Tu, Skeletonas, eik atsisėsk į tą raudoną BMW. Gali sėstis į priekį. Mes tuoj grįšim.

PYP PYP
Vaikinas iš tolumos atrakino automobilį. Palengva ėjau jo link. Apsuptas tūkstančio akių, kurios smalsiai žiūrėjo pro langus, nekantravau įlipti į šį išblizgintą mašiniuką. Užtamsinti langai ir superiniai lietniakai suteikė automobiliui savotiškai maroziško žavesio. Iškilmingai pradaręs priekines dureles pakraupau iš siaubo, mečiausi atgal ir pergriuvau. Ant sėdynės sėdėjęs skeletas išdardėjo lauk ir sukniubo ant asfalto. Kruvinais delnai pasirėmiau į žėmę ir vargais negalais atsistojau. Mokyklos langai kone traškėjo nuo masinio juoko bangos, iš kiekvieno reginį stebėjusio kvaišos žabtų dribo putos. Dvyliktokų draugiškumas buvo tik skanutėlaitis blefas. Jie išlėkė iš mokyklos žvengdami ir plodami vienas kitam per petį dėl pavykusio bajerio. Pertirpęs stovėjau įvykio epicentre ir žiūrėjau į žemę. Asfaltas tarsi bangavo, pajutęs mano gėdos karštį. Tai buvo maksimali pašaipa, nemokamas spektaklis gaujai nesubrendusių žvėrių.
–Cha cha, būtum matęs savo rožą, vaikyti, – vos išlemeno iš juoko dūstantis mano „didysis draugas“ ir su savo pakalikais nuėjo atgal į mokyklą.  
Kiek atsigavęs nutariau tęsti spektaklį, kadangi tos pačios akys vis dar gėrėjosi dienos kulminacijos likučiais ir prisiminimais apie mano veido išraišką, išvydus iš automobilio išsivyniojantį skeletą. Pamačiau praviras ūkvedžio sandėliuko duris ir užėjau vidun. Susiradau tvirtą kėdę ir gabalą virvės. Išėjęs laukan pasitikrinau ar dar turiu žiūrovų. Nors vežimu vešk! Smalsios akys buvo įsistebeilyjusios į mane ir nekantriai laukė, ką aš toliau darysiu. Akimis nuskenavau kiemelį ir išsirinkau plačialapį ąžuolą. Viena jo šaka buvo idealiai atitolusi nuo žemės, tad pasistačiau kėdutę po ja. Pasilipėjęs nesgrabiai išvyniojau virvę ir aprišau ja savo nusižiūrėtą šaką. Kai rankomis pradėjau rišti smagią kilpą, nesusilaikiau nepažiūrėjęs į langus. Veidai jau buvo bepradedą keisti savo mimikas. Staiga pro duris išbėgo biologijos mokytoja.
–Ką darai, baik! Nulipk nuo kėdės! – suspigo artėdama.

Rudens šiaurys iškilmingai siūbavo kabantį skeletą. Dievaži, velniškai panašų į tą, kuris šiaip jau kabėjo biologijos kabinete, o dabar vartėsi prie kraujo spalvos BMW. Ant žolės, po storakamieniu ąžuolu, gulėjo dideli akiniai, o naujasis skeletas mūvėjo kelnėmis – taip graudžiai neskoningai per trumpomis.