Sava
Tarp medžių
aš pasijuntu kaip savas medis –
su lapais žodžių,
rankom iš liaunų šakų,
dienos už horizonto saulė tyliai gedi,
o aš jai sušnaru –
gimiau pačiu laiku.
Dabar esu,
dar augt,
ir tiek užaugta,
gal lapais krisiu –
pumpurais atgimsiu vėl,
lietus gal merks,
aš klausiu – na kodėl tu?
Iš pašaknų mane pažadini – kodėl?
Ir tarp pažįstamų veidų atsikartosiu aidu –
čia savos sienos,
aš pati tokia sava,
ir lai ta saulė šiandien nusileido –
rytoj pakils, galbūt lietuj – juk L I E T U V A .