Girgžda sprandas, kai galvą panūstu užversti
Į veržlios ir protingos jaunystės didybę,
O Būtis su buitim susilietus apkarsta -
Nebevaikšto vaikai į skvernus įsikibę,

Nes jau mano ranka linkui jų graudžiai tiesias
Lyg prašydama išmaldai plutą paduoti
Ir kaip opos atsiveria žinomos tiesos -
Štai rogutės ir laikas į mišką važiuoti.

Svaiginiai, užmarštis - skaudžios nuosprendžio pradžios.
Sukalbėsiu maldelę prieš ilgą kelionę,
Bet aš užverčiu galvą (lai tą girgždesį skradžiai)
Ir jaučiuosi patyrus didžiausią malonę -

Labai protingai skirsčiau laimės kąsnį,
Jei ateitis graži ir už mane didesnė.