Bergždžias reikalas belstis į širdį
Jei širdis ta ledinė, šalta,
Jeigu akys vien mato kas žiba-
Nesvarbu, kad išpuvus dora.

Juk žinai, kad nestovi nieks vietoj,
Palikai - nežinia, ar rasi,
Gal gyvenimo vėjai nugairins,
O gal paukštis nuneš per toli.

Palikai - buvo skausmas ir pyktis,
Riksmas lėkė ir nėrė kregžde.
Tas, kas matė - suprato, gailėjos,
Kad gyvenimas dūžta - ar ne?

O linksmybių paskendęs triukšme tu
Negirdėjai, kas daros širdy.
Juokas, šypsena traukė, viliojo
Sfinkso balsas, švelnus svaigulys.

1995